išmėtoti

išmėtóti 1. tr. išblaškyti, išmėtyti: Žarnos išrišiotos, ausys išmėtotos – nebėr mano kumelėlės LTR(Pn). 2. refl. išsiskėtrioti, išsiplėtoti: Vaikas, išsimėtójęs po lopšį, labai gardžiai miega Jnšk. Bernas radęs draugą ant žolės aukštielnyką išsimėtojusį LTR(Rm). 3. refl. netvarkingai išgulti, sukristi, išsiblaškyti (apie javus): Rugiai išsimėtóję (orig. išsimetóję), t. y. sužvilę, išgulę J. \ mėtoti; išmėtoti